Klausau savo senos mylimos dainos ir pagalvoju kokie teisingi žodžiai..


Looking back I clearly see

what it is that’s killing me

Through the eyes of one I know
I see a vision once let go
I had it all…


I had it all… Tokie sentimentai širdį suspaudė, atsimenu buvo tokia vasara, stebuklinga,kitaip nepavadinsi:) Ir tada, aišku, taip negalvojau, bet dabar atrodo atiduočiau viską ką turiu už minutę tos širdį šildančios laimės ir laisvumo pojūtį kuris gaubė.. Šitie prisiminimai tik privertė susimąstyti kaip norėčiau vėl būti vaiku, na paaugle… Ta mergaitė, tik buvo bepradedanti pažinti pasaulį…Vasara plenere, įkvėpimas, noras kurti, skrajoti… ir visai nesvarbu kad tėvai tada smarkiai karpė sparnelius, bet buvo taip gera negalvoti, neplanuoti, nesirūpinti… Kokia viso to išvada? Neskubėkime suaugti. Sutinku, niekur nedingsi, laikas bėga, bet juk galima nors kiek tai pristabdyti, sulėtinti?

Dabar noriu išmokti džiaugtis net šituo baisiu oru, juk neateis vasara katik pasibaigus.. Viskas, rytoj atsikėlusi ryte ir išėjusi į lauką, pirmas dalykas ką padarysiu, tai įkvėpsiu vėsaus oro..įkvėpsiu taip giliai, kad prisipildytų pilna krūtinė. Ir laikysiu taip ilgai, kaip tik įmanoma.. Taip pat kaip laikysiu savyje tik visą kas gražu, taip pat kaip prisižadėsiu sau džiaugtis kiekviena minute, kiekviena snaige ant žemės ar kiekvienu vandens lašeliu ant rudeniškos žemės.. Taip, juk laikas negali iš mūsų atimti galimybės džiaugtis, tik mes patys galime leisti rutinai atimti viską, ką turime savyje gražaus… O gal net gi dabar reikia eiti pažiūrėti į naktinį dangų ir įkvėpti nakties? Ir įsivaizduokime, kaip toj dainoj ” I believe i can fly…” Vis šiokia tokia pražia:)

Aš aišku ne rašytoja, Dievas neapdovanojo talentu reikšti savo mintis, bet manau liksiu suprasta, nes juk visi tą patį slepiame savyje, tuos pačius troškimus būti laisvais…visomis prasmėmis:)
Nuotraukos iš tos stebuklingos vasaros…