Šiandien apturėjau tokią gana įdomią diskusiją, kurios atomazga iš tikrųjų mane nustebino..na gal ne tiek nustebino, kiek tiesiog atvėrė akis, kaip kartais skiriasi tavo jausmas viduje, ir kaip tau jį išreiškiant, jį mato kiti žmonės..

O esmė tokia,kad norisi sprogti 🙂 Bet tikrai ne blogąja prasme.. ar nebūna
Jums taip, kad, atrodo, gyveni sau ir niekuo nesirūpini, perdaug kažko nenori, nesvajoji, užsidirbi pinigų, ir galvoji reikia nusipirkti kažką pavalgyti, gal ką apsirengti, ar nueiti kur pasėdėti į barą su draugais 🙂 O vat kartais pasidaro taip, kad prie šitų visų norų atsiranda dar šiokia tokia krūvelė jų.. Tarkim pakeliauti ten, ten , dar ten, ir dar va ten 🙂 Ir dar gal nusipirkti mašiną, gal dar įstoti į magistrą studijuoti marketingą, gal dar pasilepinti spa centre…:)Na čia labai jau konkrečiai pavardinau, bet manau esmė aiški. Norų begalybė, o galimybių- mažoka. Bet:)
Aš va tik neseniai supratau tokį atrodo labai jau aiškų ir paprastą dalyką. Kuo daugiau tavo galvoje kirba tokių norų ir siekių, kuo daugiau, atrodytų, jie visi reikalauja pastangų, tuo tu geriau jautiesi.
Toks pilnatvės jausmas staiga ateina, kad „taip, mano gyvenimas
turi prasmę! Taip! Aš kiekvieną dieną artėju prie savo tikslų pasiekimo! Taip, man ir ruduo atrodo daug gražesnis, man ir žiema nebe tokia baisi, ir nereikia bandyti skubinti laiko, kad greičiau vėl pievos sužaliuotų…nes man gera gyventi čia ir dabar, nes aš noriu, svajoju, planuoju, ir džiaugiuosi po truputį byrančiais sėkmės trupinėliais 🙂

Ir nesvarbu, kad galbūt kažkam iš šono gali pasirodyti, jog leki per pasaulį su savo rožiniais akiniais, neįgyvendinamais siekiais ir vaikišku
naivumu, juk tik pats iš tikrųjų žinai, kad niekas greitai ir lengvai neateina, bet viską galima turėti, kol tik neprarandi motyvacijos to siekti 🙂
Manau, kad tik norėjimas kažko daugiau, nei esamu metu gali turėti, skatina tobulėti ir augti 🙂
Nepalik svajonės, paimk ją už rankos, ir leiskis vedama tolyn 🙂
Fotografijos: Giedrė Širmenytė