Mados Infekciją lankau jau turbūt penkis metus, ir kiekvieną kartą, jaučiuosi vis mažiau excited rašydama apie ją, nes kažkaip, nelabai kas ir skiriasi. Na taip, atsiranda vis kitų dizainerių, vis kitokių drabužių, bet kiekvienais metais atsiranda kažkas, kas vis šiek tiek gadina bendrą įspūdį. Aišku nenoriu verkšlenti, bet spaudos atstovų atsisėdimu tai galėtų organizatoriai ir pasirūpinti (ir ne kažkur nišoje, kur modelius matai tik sekundę išeinančius iš užkulisių ir sekundę pargrįžtant). O blogerės tai išvis, sakyčiau, kitokios spaudos atstovės – mes ateinam ne tik pažiūrėti, kažką nufotografuoti ir parašyti išsamias apžvalgas. Mes ateinam ir gerai apgalvojusios savo aprangą bei avalynę (ne pagal patogumą stovėjimui, žinoma, o pagal derėjimą prie aprangos), rodom save bei transliuojame geriausias renginio akimirkas per socialinius tinklus, pateikiant per labai subjektyvią prizmę. Ar tai, kad pildant akreditacijos anketą, galime rasti atskirą paminėjimą – „žurnalistas, fotografas ar tinklaraštininkas” – mus tik ir skiria  nuo kitų žurnalistų? Deja, tik tiek. 

As, asmeniškai, mėgstu stebėti renginio pasirodymų komerciškąją pusę. Niekada nepatiko super konceptuali ir mažai nešiojama mada. Aš ant podiumo mėgstu matyti nešiojamus drabužius, kad ir tuos pačius basic siluetus, bet su kažkokia išskirtine detale ar cinkeliu, budingu būtent tam dizaineriui. Manęs nelabai nuvilia ir tai, jeigu matau pasauliniu mastu garsių dizainerių kopijų/  ryškių inspiracijų – ne visi ir kokybiškai moka pasigauti tą inspiraciją ir padaryti savaip. Turbūt jau teko girdėti ar skaityti atsiliepimų apie šių metų Lilijos Larionovos kolekcijos panašumą į vienų garsių mados namų darbus, o aš sakyčiau, kad jeigu jai pavyko pagauti tą prabangos jausmą ir perteikti savo kolekcijoje, tai tik sveikintina. Išsižioti taip pat privertė Dianos Paukštytės, Lauros Dailidėnienės DAILI kolekcijos, taip pat naujai patraukė akį Liucijos Kvašytės darbai.