Šiais metais Mados Infekcija ir viskas aplink ją buvo labai keista. Sakyčiau, net gi keisčiau, nei ruošiantis į ją eiti pirmąjį kartą. Dažniausiai jau mėnesį prieš pradedu lakstyti po parduotuves dairytis ką čia reikės rengtis, kas galiausiai vistiek nesumažina streso renginio dienomis, kai iš spintos yra verčiama absoliučiai viskas ant lovos, ir mėginamos įvairiausios senų ir naujų pirkinių kombinacijos. Aišku, turbūt net sakyti nereikia – iš namų išeinu vistiek kažkuo nepatenkinta. 
Šį kartą jau porą savaičių prieš žinojau kad pirmąją dieną rengsiuosi žaviai margą Marks & Spencer suknelę, o antrajai dienai nieko neturėjau iki tos pačios renginio savaitės, bet ir nesukau sau dėl to galvos – kažkaip viskas labai gerai išsisprendė. Ir išvis, ketvirtadienį, renginio išvakarėse, maniau, kad jau visai nebeteks ten sudalyvauti – sugebėjau lipant nuo šaligatvio suklupti ir smarkiai pasitempti čiurną. Jau įsivaizduoju kaip gailiai turėjau praeiviams atrodyti – nėštukė nemažu pilvuku mėginanti karts nuo karto pašokinėti ant vienos kojos, o tada greitai pavargstanti ir vėliau sraigės lėtumu bandanti eiti kaip įmanoma mažiau priminant koją. Džiaugiuosi, kad viskas atslūgo gana greitai ir į renginį galėjau eiti. 
Pačiame renginyje vyravo kažkokia keista nuotaika, visi aplink man atrodė tokie keisti, ir šiaip net kelis kartus klausiau savęs viduje ką  aš čia veikiu – to paties matyt klausė ir pastoviai spurdantis mažylis pilvuke. Bet tikrai nesigailiu ėjusi, vien dėl to, jog kaip visada labai smagu praleisti laiką su savo merginomis, o ir pačiame renginyje buvo tikrai gerų momentų (kolekcijų). Deja, gerų buvo daug mažiau nei norėjosi. Pačiai renginio organizacijai šiais metais neturiu absoliučiai jokių priekaištų – viskas vyko gana laiku, gavau gerą vietą  iš kurios netrukdomai ir patogiai stebėjau pristatymus, o šiaip visa kita buvo kaip įprasta. Kas nervino, tai dažno pristatymo tempas – negalėjau suvokti, kam dizaineriai vis nori užmauti modeliams tokius nenormalius batus, su kuriais jų ėjimo tempas tapdavo kaip visiškų vėžlių, kelis kartus maniau užsnūsianti. 
Pasidalinsiu savo favoritais ir trumpai pakomentuosiu kuo patraukė mano akį ir kuo įkvėps dėliojant savus derinius ar ieškant naujų pirkinių 🙂
Lina Gudanavičiūtė – nieko naujo ar isškirtinio, bet bendrame renginio kontekste susižiūrėjo labai skaniai. Mano mylimi dryžiai, liemenės, skirtingų ilgių sluoksniavimas. Taip pat – must have – sidabrinis  sijonas.
Daili – Laura Dailidėnienė – vėl gi, nieko iš koto verčiančiai naujo, tačiau labai kokybiški daiktai, puikios medžiagos ir paieškota įdomesnių siluetų. Tą sijoną su užtrauktukais mielai ir dabar užsitempčiau ant savo nemažo pilvuko. 
Kristina Krupienytė – stipri antros renginio dienos pradžia. Būčiau laaabai norėjusi pamatyti iš jos kažką gaivesnėmis spalvomis, labiau primenančiomis pavasarį, deja, dizainerė šį kartą pasirinko itin žiemišką koloritą. Kaip ten bebūtų, audinių tobulumas ir lengvi siluetai. 

Lina Elmentaitė – tiesiog užbūrė neįtikėtinu blizgesiu. Drabužiai tikrai neskirti nešiojimui, toli gražu, bet žiūrėti buvo neįtikėtinai gražu.

Šiais metais į viską žiūrėjau kaip niekad ūkiškai – norėjosi ne kažkokio konceptualaus meno ar užslėptų idėjų su keistais performansais, bet nešiojamos mados. Kažko, ką norėtum iš karto griebti nuo podiumo ir pritaikyti sau. O kokie buvo jūsų favoritai? 🙂