Mitybos plane sveika mityba tikrai nebuvo esminis dalykas, ten svarbiausia buvo tinkamai subalansuoti valgymai,  mažo kaloringumo patiekalai, ir žinoma, jokio (pridėtinio) cukraus! . Pirmą kartą svėriau mėsą, kruopas (gerai, kad daržovių galima valgyti kiek tik širdis geidžia), nusipirkau purškiamą alyvuogių aliejų, pradėjau vartoti įvairiausias kruopas ir daržoves (kokių galbūt niekada net nepirkdavau), ir pradėjau gaminti itin daug, bei eiti į darbą pasiruošusiai : žinojau ką valgysiu 10:30, 13 ir 16 valandomis (toks grafikas man susidėliojo natūraliai), o ir keltis ėmiau daug ankščiau, kad pusryčiams išsivirčiau skanios košės ir turėčiau laiko neskubant ją suvalgyti. Rezultatai svorio metime ėmė rodytis super greitai, rūbai ėmė laisvėti, ir mano dideliai nuostabai – mintys taip pat pasikeitė. Ėmiau suprasti tos tinkamos mitybos principus, ką su kuo ir kokiais kiekiais derinti, pradėjau eksperimentuoti su tais pačiais ingridientais, bandant sugalvoti vis kitokių skonių ir man sekėsi puikiai. Bendra savijauta tapo labai gera, o eksperimentai virtuvėje man leido išlaikyti tą valgymo proceso malonumą (jeigu nepavyksta skaniai pasigaminti, net nesinori valgyti, tada  galbūt ir praleidi kokį valgymą, ar eini į kavinę ieškoti kažkokios alternatyvos, ir taip viskas tampa labai sudėtinga – sudėtinga nepaslysti).

Šiai dienai esu numetusi 8 kilogramus, bet tie patys aštuoni, nors ir buvę numesti kažkada seniau, niekada nebuvo numesti taip teisingai – apimtys ir formos visiškai kitokios nei buvo kažkada net prieš nėštumą, nors ir svėriau tiek pat. Kas yra sunkiausia net ir po keturių su pusę mėnesio tokios mitybos, tai vengti pridėtinio cukraus. Iš tikro, tas faktas, kad visiškai atsisakiau cukraus, pirmas pasikeitusios mitybos dienas man sukėlė didelį diskomfortą – kokią trečią naujos mitybos dieną pradėjo nenormaliai skaudėti galvą (galvos skausmas man šiaip visiškai svetimas), ją skaudėjo nuo pat ryto iki vakaro, vaistai padėdavo tik sušvelninti padėtį, ir toks galvos skausmas truko beveik pilnas keturias dienas. Iš tikro nesidomėjau fiziologiniais aspektais, kodėl mano kūnas tokiu būdu reaguoja į pasikeitusią mitybą, bet tai palaikiau tiesiog organizmo apsivalymu nuo „nuodų„, kuriuos jam vis daviau tiek metų (tokios smaližės dar būtų reikėję paieškoti). Sunkiausia cukraus kiekį apskaičiuoti valgant kavinėse, bet tokie sunkumai man šiuo atveju tik sukelia azartą – vartai tą meniu ir, kaip kokioj humanoj ieškotum perliukų, ieškai ką čia teisingo pavyks rasti pavalgymui. Šiaip tas keistas azartas yra viena iš tų priežasčių, kodėl taip įnirtingai ieškau maisto, be pridėtinio cukraus, arba kur jo yra minimaliai.

Cheat meal tikrai būna, neapsimesiu kažkokia šventuole, bet ir tie patys nukrypimai ne tokie žiaurūs kaip anksčiau. Prieš kažką dėdama į burną (arba nuryjant pirmą kąsnį), labai natūraliai įsivertinu – ar tai yra verta nuodėmės. Ar tai yra taip skanu ir suteikia tokį didelį pasitenkinimą, kad praleidi faktą, jog tai galbūt neteikia visiškai jokios naudos tavo organizmui. Su šiuo momentu, pas mane atsirado ir kažkokia tai vidine stiprybė – išmokau pasakyti ne ne tik nevertam nuodėmės maistui, bet ir kitiems dalykams kasdienybėje, kuriems galbūt nemokėdavau pasakyti ne. Išmokau aiškiai suprasti ko noriu, kokių priemonių tam reikia ir kaip tai įgyvendinti. Ir dabar, kai metu lauk iš spintos rūbus, perku naujus mažesnio dydžio drabužius ir manęs vyras paklausia – o ką darysi jeigu nebepavyks vieną dieną užsisegti šitų aptemptų džinsų (net pati nustebau į  kokius Zaroje įsispraudžiau šią savaitę :)) ), aš jam atsakau – taip nebus. Dabar aš žinau, kokias klaidas dariau ankščiau, ir žinau, kad jų kartoti tiesiog nebeverta. Dabar yra nerealiai keista nebegalvoti apie savo svorį ir jo metimą – tiesiog žinau, kad viską darau teisingai ir viskas su tuo svoriu bus gerai.