Po šio savaitgalio supratau – man turbūt nelemta lankytis festivaliuose. Ne veltui turbūt juokas iš savęs ėmė – sakiau, kad žmonės, sulaukę 25 metų amžiaus dažnai jau kuria šeimas, gimdo vaikus, ir būna seniai išsilakstę po visokius vakarėlius ir festivalius. Kadangi nei vienais metais nepavykdavo visko susiplanuoti taip, kad aplankyti kokį festivalį – šių metų Karklės festivalis su mano vaikystės dievukais HIM atrodė kaip puiki proga padaryti tai pirmą kartą. 
Blogų dalykų turbūt buvo daugiau nei norėtųsi… Kelionė į festivalį truko beveik 10 valandų – važiavome iš Vilniaus standartiškai tiek, kiek truktų nuvažiuoti į pajūrį, ir dar plius kokias 6-7 valandas stovėjome automobilių spūstyje. Keistas organizatorių sprendimas prie parkavimosi aišktelės pastatyti mažą mergaičiukę reguliuoti eismo tikrai nepagelbėjo pagreitinti atvažiavimo – sakyčiau net gi viską komplikavo. 

O kas vyko toliau atvažiavus jūs turbūt įsivaizduojat arba patys matėte ir jautėte. Jokios tvarkos kempinge (turbūt tvarkos ten įvesti ir nepavyktų, bet pasvajoti galima juk), didelis teritorios apšvietimo trūkumas ir…nepaprastai prastas oras. Na, oro jau, kaip sakoma, užsakyti nepavyksta. Kai palyja kad ir kelias valandas – tu gali su tuo susitaikyti. Kai nelyja tik vos kelias valandas per dieną – pasidaro labai liūdna. Gaila, tik kad būtent mes turėjome tokį pirmojo festivalio krikštą. O jūra, puiki muzika ir gera kompanija – turėjo labai daug potencialo tapti nepamirštamu savaitgaliu. 

Kai oras blogesnis nei blogas, žinoma, negali kabinėtis prie to, kaip buvo apsirengę žmonės. Bet vieną tendenciją vistiek pavyko pastebėti stovint automobilių spūstyje kol dar oras džiugino – džinsiniai šortukai. Ir naudodama žodį šortukai, o ne šortai, turiu omenyje tikrai mažyčius, du trečdalius užpakalio dengiančius šortukus. Matyt per daug jau visur prikrauta festivalio aprangos įkvėpimo nuotraukų, kad galiausiai nebelieka fantazijos, o lieka tik mažyčiai džinsiniai šortukai kaip festivalio uniforma. Žinoma, mačiau ir labai gražių, net gi per daug gražiai kaip tokiam purvinam festivaly atrodančių panelių 🙂
Po festivalio liko keli gana stiprūs įspūdžiai : festivalio vieta prie jūros yra visiškai nerealus dalykas (betrūksta tik gero oro, kad tuo pasidžiaugti), ir negalėjau atsistebėti kai kurių žmonių nepalaužiama dvasia – kad ir kiek belytų ar kas besidarytų, kai kurie, atrodė, sugebėjo nusispjauti ir pasiausti kaip reikiant. Mano party mode turbūt tikrai nuplovė liūtys. 
Kas iš jūsų taip leidote laiką braidydami po purvus? 🙂