Taigi, primenu, kad čia buvo mano antrasis nėštumas – Gabrieliaus susilaukiau beveik prieš penkerius metus. Tą gimdymą vis dar prisiminiau puikiai, todėl ir šio laukiau su nekantrumu ir šiokia tokia baime. Bijau skausmo ir ilgo gijimo proceso, ką ir patyriau per pirmąjį gimdymą (ir po jo). Prasidėjus karantinui buvau nespėjusi atlikti streptokoko tyrimo, todėl likus trims savaitėms iki termino,  nusprendžiau, kad reikia įsiprašyti apžiūrai ir tyrimui. Pirmas gimdymas buvo Santaros klinikose, nusiskundimų neturėjau jokių, tačiau Covid fone Santaros klinikų rinktis nenorėjau. Žinau, kad atskiri pastatai ir visa kita – bet man tiesiog psichologiškai buvo ramiau šįkart rinktis Vilniaus gimdymo namus.  Taigi pasiskambinau ir užsiregistravau vizitui. Viskas vyko sklandžiai, itin saugiai, besilaukiančiųjų priimama apžiūroms buvo labai mažai kad nesedėtume susigrūdusios koridoriuose. Vienintelis dalykas kas nepatiko, tai nemaloni gydytoja, kuri mane apžiūrėjo dar ir ne vieną kartą iki gimdymo – kas kartą jausdavausi kaip koks nekviestas svečias – madaug „ko čia atvažiavai, ko ne pas savo ginekologę“. Na, bet tiek to, man svarbiausia buvo būti apžiūrėtai profesionalo, kad galėčiau ramiai laukti gimdymo. Pagal paskutines mėnesines gimdymo data buvo numatyta balandžio 17, pagal echoskopą 21, o mūsų mažylė niekur neskubėjo ir gimė balandžio 24 dieną. Būtent paskutinio vizito pas gydytoją metu ji pasakė – jeigu pati nepagimdysit, 24-tos dienos ryte būkit priėmime su taše. 

Aš labai bijojau skatinimo, todėl visais būdais stengiausi iššaukti natūralią gimdymo pradžią. Gabrielius tada irgi neskubėjo gimti, tai pažaidus kelias valandas petankę (žaidimas su sunkiais metaliniais kamuoliais), tą patį vakarą prasidėjo sąrėmiai. Taigi ir šį kartą, tikiu, suveikė petankė. Ketvirtą nakties mane pažadino pirmieji sąrėmiai. Kadangi buvo su beveik pusvalandžio tarpais, miegojau sau ramiai iki septintos valandos. Tada parsisiunčiau programėlę į telefoną ir pradėjau fiksuoti. Aštuntą valandą ryto buvau priėmime su lagaminu (ką susikroviau rodžiau vloge). Pasidarėm su vyru selfį, apkabinau jį stipriai ir atsisveikinusi nusekiau paskui seselę. Man pasisekė, kad nebuvo daugiau žmonių. Girdėjau, teko kitoms ir lauke pastovėti nes priėmime buvo jau per daug nėštukių. Įsivaizduoju kaip „faina“ sąrėmiuojant dar stoviniuoti lauke ir nežinia kiek laukti kad įleistų į vidų. Na, bet ką padarysi, kad toks metas. 

Kaip įprasta, atvykus paguldo pamatuoti kūdikio tonusų, ir tada gydytoja apžiūri kaklelį. Atvykau su 3cm – gal būtų ir išsiuntę namo kitu atveju, bet aš jau turėjau siuntimą gimdymui tą dieną, todėl mane paguldė į gimdyklą. Pirmiausia pastebėjau Santarų pranašumą – ten tualetas buvo atskiras kiekvienai gimdyklai (ar bent jau toje kur aš buvau), o čia tekdavo sliūkint koridoriumi iki tualeto. Mane prižiūrėjęs personalas pasitaikė tikrai malonus ir paslaugus, tik aišku norėjosi, kad užsuktų dažniau – kartais sakydavo kad ateis tikrinti kaklelio už pusės valandos, o ateidavo už pusantros. Kai pati esi mobili ir nepririšta prie jokių tonusų matavimų ar lašelinių, gali drąsiai išlysti į koridorių, bet kitu atveju – prisišaukti sudėtinga (pasigedau kokio nors mygtuko, kuris padėtų tą padaryti). 

Taigi įsikūriau gimdykloje, likau viena gulinėti sėdinėti ir veikti ką tik nori. Gulint sarėmiai darėsi labai stiprūs, todėl man leido vaikščioti ir sėdėti ant kamuolio. Bėda ta, kad vaikštant ar ant kamuolio mano kaklelio vėrimąsis beveik sustojo. Kaip sakė gydytoja – turi sąrėmiai ilgėti, kitaip nieks nevyks. Tuo įsitikinau jau artėjant 15 valandai, kai iki to laiko jau buvau spėjusi paverkti (vaikčiojau pirmyn atgal ir raudojau) kaip man liūdna vienai, kaip nesulaukiu gerų naujienų, dėl sėkmingai besiveriančio kaklelio ir kaip vis labiau artėjo skatinamųjų tikimybė. Taigi trečią dienos gydytoja patikrina kaklelį – ten tik 5cm. Atsigulus sąrėmiai jau trukdavo apie pusantros minutės, ir būdavo tikrai skausmingi, bet vien ta mintis, kad aš viena, man skauda, aš čia jau ir taip esu labai ilgai, ir dar tik pusiaukelė??? Tikrai varė į neviltį. Gydytoja pasakė, kad jeigu noriu, galime ir palaukti, bet gali būti kad išvargsiu taip, kad nebeliks jėgų rimčiausiam darbui. Sutikau skatinti, bet iš kart papračiau epidūro. Pirmojo gimdymo metu teko skatinti, o epidūro neėmiau, nes vaidinau didvyrę. O vargeli, tada iš skausmo jau kalbėjau su dievais.

Epidūras buvo atliktas labai profesionaliai ir sėkmingai, jau trečio sąrėmio po vaistų suleidimo nebejaučiau. Pasakė, kad jeigu gulėsiu ant šono, vaistai gali nevienodai suveikti ir nejautra bus nevienoda (arba tiesiog nesuveiks kažkurioj pusėj), todėl likau gulėti ant nugaros. Buvo taip gera pabėgti nuo to skausmo ir atsipalaiduoti, kad užmigau. Niekad nebučiau pagalvojus, kad taip atsitiks, bet prabudau nuo to pažystamo spaudimo dubens srityje – kai vaikelis pradeda eiti gimdymo takais. Aš pramerkiu akis, jaučiu tą spaudimą ir galvoju – o velnias, tai negi aš čia jau gimdau ir nieko aplink nėra? Kaip dabar prisišaukti kažką? Pradėjau negarsiai šaukti : „sesuteeee….“ – nieko. Tada garsiau ir garsiau, nieko. Spaudimas apačioje stiprėja, o aš guliu pririšta prie lašelinės. Paskui prisiminiau sesutės vardą ir pašaukiau vardu. Nežinau ar išgird0, ar šiaip sugalvojo ateiti pažiūrėti kaip man sekas, bet atėjo. Sakau, o kaip jus prisišaukti? O jeigu aš jau gimdau? Jaučiu spaudimą dubens srityje. Ji taip netikėdama turbūt (juk ką tik dar miegojau) apžiūrėjo mane, išlėkė į koridorių ir išgirdau išganingus žodžius : „paruošti gimdymui!“. Viskas vyko taip greitai, tobulai klausiau akušerės nurodymų ir pagimdžiau be jokių plyšimų. Buvau pailsėjusi, nejaučiau sąrėmių skausmo, ir už blaivų protą reikia dėkoti epidūrui. Aišku, mano mažylė gimė tikrai mianiatiūrinė – 50cm ir 3230 g. Taigi pagimdžiau 17:42, suskatinus viskas įvyko tikrai greitai. Paskui buvau pagalvojusi – reikėjo skatinti porą valandų anksčiau, tada, kai vis tempiau galvodama, kad gal natūraliai išsijudins reikalai. 

Palatoje atsidūriau apie aštuntą valandą – alkana kaip velnias, bet užtat laiminga, žiūrėdama į miegančią mažylę ir galėdama normaliai atsisėsti. Po siuvimų, atsimenu, negalėjau sėstis dvi savaites – labai nepatogu taip gyventi, o ypač sunku dar būnant ligoninėje. Tada su manimi kartu buvo vyras, o dabar džiaugiausi, galėdama pakankamai gerai judėti ir sėdėti, tad galėjau pasirūpinti mažyle be slaugytojų pagalbos. Vakarienės aišku nebegavau, išprašiau tik pakelio arbatos (nesugalvojau kažkaip įsidėti – nežinojau kad bus virdulys (privačioje palatoje, kaip kitose nežinau)), ir pradėjau graužti įsidėtus riešutus, džiovintus vaisius ir trapučius. Taigi mano rekomendacija būtų įsimesti dar kokių užpilamų košių arba sriubų, kurias galima būtų pasišildyti ( mikrobangė irgi buvo). Privati palata Vilniaus gimdymo namuose kainuoja 20 eur su centais, ir įrengta tikrai patogiai. Vienas didelis minusas – apmokėjimo procesas. Tikiuosi, kad čia tokia nesąmonė tik karantino metu dedasi. Atnešė man lapelį, pagal kurį turėjau sumokėti. Paklausus, ar galima sumokėti išvažiuojant, pasakė kad ne, reikia sumokėti sekmadienį (išleido mus pirmadienį), o ir sumokėti galima tik grynaisiais. Na gerai, vyras atvežė lauknešėlį su maistu (nieko kito nepritrūkau) ir įdėjo grynųjų pinigų, kad galėčiau susimokėti. Durniausia buvo tai, kad kai nuėjau paklausti į seselių postą kur man sumokėti – gavau atsakymą kad pirmamae aukšte priėmime. Sakau, o kažkas galės pažiūrėti vaiką kol aš nueisiu? ( Tai gerai man, kai judėjau be jokių problemų, o kaip kitoms po sunkių gimdymų??) Atsakymas mane šokiravo : “ Tai paguldykit į lovytę arba lovoje prie sienos ir eikit“. Palata trečiame aukšte, priėmimas pirmame, ir man dviejų dienų kūdikį siūlė tiesiog palikti be priežiūros ir nulėkti. Mano galvoje aišku ėmė suktis patys baisiausi scenarijai. Laimei, sekančią dieną pagimdė mano brolienė,buvo paguldyta į palatą greta, tai Gabiją nunešiau pažiūrėti jai, o aš pati nubėgau sumokėti už mūsų abiejų palatas.  

Pirmąją naktį Gabija miegojo kaip angelas, antrąją naktį turėjome bemiegę (pasitaiko ne visada, bet pasiskaitykit, įdomus reiškinys (su Gabrieliumi to nebuvo)), o trečiąją naktį atsirado pienas, tai irgi potyriai buvo įdomūs. Vyro palatoje labai netrūko, bet tik dėl to, kad galėjau normaliai judėti pati. Bėda buvo tik per antrąją naktį suniokoti speneliai, kuriuos gydau dar iki šiol (Gabijai šiandien dvylika dienų). Kiekvienas gimdymas kitoks, aplinkybės kitos, gijimo procesas taip pat. Todėl į klausimą ar trūko vyro gimdymo metu atsakyti tiksliai negaliu. Man trūko psichologiškai – kad palaikytų už rankos, paguostų, padrąsintų, padėtų nepamesti vientiso kvėpavimo sąrėmio metu.  O šiaip, susitvarkiau pati puikiai, bet aplinkybės tam buvo palankios. 

Tikiuosi, kad mano istorija bus naudinga ir įdomi – jeigu kažką praleidau, ar papasakojau nepakankamai smulkmeniškai  – klauskite komentaruose, pasistengsiu viską atsakyti kuo išsamiau. Kol kas į soc.tinklų gyvenimą dar aktyviai negrįžau, bet kai kuo pasidalinu, tai sekite mane ten