Šiandien dieną paskyriau bakalauriniui. Atsiprašau iš karto tų, kurie (-ios) net nenori girdėti šito žodžio, nes jis pats nepasirašo, o noro rašyti ir su žiburiu neatrasi, man tikrai tokia pati situacija. Bet kadangi šiandien savo brangią atostogų dieną nuo darbo padovanoju būtent šitam reikalui, negaliu to nepaminėti 🙂 Kas turi mane savo tarp feisbuko draugų, jau matė kaip man sėkmingai sekėsi pradėti rašyti šitą velnio reikalą – sugebėjau pasidėti kompiuterį į spintelę su el.užraktu ir užtrenkiau. Maniau kad tai lemtingas ženklas ir galbūt dar tempsiu laiką nerašydama, bet stebėtinai greitai atgavau savo darbo įrankį. Priminimas ateičiai – įsirašyti svarbius dalykus į visas įmanomas atmintines, nesvarbu kad kompiuteris kartu – visokių situacijų būna 🙂
Bet pamąstymas šiandien truputį ne apie žioplumą. Darydama kas valandines rašymo pertraukas ir eidama siaubti   saldumynų automato, sutinku nemažai gražių žmonių. Ir tokiai drabužių ir visų moteriškų niekalų mylėtojai dažnai pro akis neprasprūsta gražūs dalykai – šalikėliai, rankinės, gražūs veido bruožai. Ir kartais taip norisi tiesiog einančią pro šalį nepažįstamą merginą pagirti kaip puikiai ji atrodo. Apsiriboju šypsniu, nes praverti burnos nedrįstu. Ir kodėl? Juk pati esu patyrus kaip malonu kai nepažįstamas žmogus tiesiog stabteli prie tavęs lūkuriuojančios ir pagiria tavo „nerealiai gražią rankinę, turbūt ne Lietuvoj pirktą“ 🙂 Juk gražus žodis nekainuoja?