Būna toks jausmas, kai atrodo tiesiog žemė slysta iš po kojų ir tu negali atsistot, negali sustot, negali grižt atgal, bet ir i priekį eit taip velniškai sunku..

Problema ne vien materialūs dalykai, aišku neneigsiu, dažniausiai nuo jų bėdos ir prasideda, bet..
Kaip paaiškinti tą jausmą, kuris drasko iš vidaus.. Atrodo, lyg nuo tavęs priklausytų daugiau nei tu gali aprėpti, ir tu tai suvoki, bet negali sau nieko padaryti, nes tu jauti kad tau privalu vistiek tai daryti, dėl savęs, dėl kitų, mylimų žmonių..
Kur galima pasisemti jėgų? Kaip save suimti į rankas? Dievaži, pasakykit ir aš jums būsiu dėkinga visą gyvenimą… Ar visgi įmanoma kažką padaryti, kai, rodos, ‘laimės ratas’ sukasi visiškai į priešingą pusę ir neatneša tau nieko gero.. Kodėl po bent mažo lengvesnio atsikvėpimo, kai atrodo jau viskas turėtų būti geriau, seka didelis smukimas žemyn, būtinai atsitinka kažkas, kas užmuša paskutines vilties kruopelytes, ir atrodo kad jau nebebus geriau.. Iš tikrųjų pradedi nebenorėti kad būtų geriau, nes bijai dar skaudžiau nukristi ir susižeisti…
Visos problemos, stresai žmogaus gyvenime tūno kaip tas riešo skausmas, ilgai, tyliai, kartais pranešdamas apie savo buvimą, ir laukdamas, kol nukrisi vėl, kad galėtų tave suluošinti dar labiau..
Kur gi ta laimė? O gal kai kuriems nelemta tiesiog… Ir būdamas vaikas, taip svajoji užaugt..nesuvokdamas, kokie sunkumai laukia tavęs ateityje.. gyvenimo mokykla, kaip sakoma, o kada gi išleistuvės? Negi taip liksi pirmoje klasėje su dvejetukais..
Nieko daugiau nesakysiu ir neliesiu apmaudo, tiesiog..
kaip mano geriausia draugė yra parašiusi kadaise.. „Ir laimės ratas stojo, ties žodžiu NIEKADA..“
Stiprybės.