And I’d give up forever to touch you

Cause I know that you feel me somehow
You’re the closest to heaven that I’ll ever be
And I don’t want to go home right now


And all I can taste is this moment
And all I can breathe is your life
Cause sooner or later it’s over
I just don’t want to miss you tonight…


Šiandien pokalbis su vienu draugu pagimdė manyje tokių minčių, kokių kažkaip paskutiniu metu nebuvo mano galvoje, jų net nesukėlė prasidėjęs artėjančios Valentino dienos bumas.. O mintys tai jau supratot turbūt apie ką, ogi apie Meilę:)
Apie meilę, draugystę, santykius, išsiskyrimus, pakilimus ir kritimus, labai jau daug prikurta, prirašyta, pridainuota ir dar visko prikurta, bet man atrodo, kad, visgi, geriausiai apie meilę yra ne šnekėti, ne dainuoti bet jausti 🙂

Oj tik tikiuosi nepasirodys kad įsimylėti spėjau 🙂 Tikrai ne, mano širdyje dar neatsirado vietos kažkam naujo, na, niekas tu vartų dar neatvėrė. Bet dabar ne apie tai:) Mąsčiau apie meilę ir draugystę, kada ji ateina? Kaip atskirti, ar žmogus, su kuriuo tau tiesiog gera leisti laiką, galėtų būti ir tavo antrąja pusele? Juk niekas dar neišrado tokios formulės, tobulų santykių.. Aišku tik vienąkart gerai „nusvilęs“ pradedi į viską žiūrėti daug atsargiau, daug kritiškiau ir jau tada sprendimas būna labai išlaikytas ir norisi, aišku, kad jis būtų galutinis.. Grįžtant prie tų tobulų santykių, aš vis mąstau kas yra geriau… Būna juk taip, kad žmogus yra tau geras, su juo gera šnekėtis, gera tylėti, gera dalintis kasdieniais rūpesčiais ir džiaugsmais, bet dažnai pritrūksta tos „ugnelės“ ? Juk kas nesvajoja apie šiltą pokalbį ir paskui staigų aistros proveržį:) O kas jeigu taip neįmanoma? Iš tikrųjų, ar gali vienas žmogus tau sukelti tokį didelį spektrą jausmų? Ar nėra iš tikrųjų taip, kad ilgainiui išsifiltruoja tik vienos rūšies jausmai, ir tada belieka rinktis ir spręsti, kur gi tas prioritetas tau bus šįkart?

Ir iš tikrųjų, mūsų gyvenimas yra vienas didelis pasirinkimas. Renkiesi parduotuvėje kokią duoną pirkti, renkiesi kirpykloje kokią naują šukuoseną pasidaryti, renkiesi dvyliktoje klasėje egzaminus, renkiesi renkiesi renkiesi, ir visi šitie pasirinkimai vienaip ar kitaip pakreipia mūsų likimą, formuoja mūsų ateitį pagal savo galimybes, vieni mažiau kiti daugiau.. Vieni pasirinkimai aišku ir yra svarbesni už kitus.. Taigi o kaip vyksta pasirinkimas antrosios pusės? man atrodo čia didelį vaidmenį vaidina mūsų lūkesčiai, norai, ir , žinoma, ankstesni patyrimai. Galit nesutikti, bet santykiai, kuriuos puoselėjom anksčiau, daro didžiulę įtaką dabartiniams mūsų pasirinkimams. Bet kokie patyrimai, geri ar nelabai jie bebūtų, vistiek formuoja mūsų asmenybę ir visada tik į gera.. Nors ar į gera tai dar galima pagalvoti būtų, bet kad iš to visada gali pasimokyti, tai faktas:) Tiesiog mano nuomonė yra tokia kad taip, pamiršti negalima, taip, reikia pasimokyti iš to, tačiau negalima leisti, kad praeities šešėliai temdytų tavo dabarties ir neleistų matyti ateities..
Neretai ir pasitaiko kad praeitis grįžta ir tampa tavo ateitimi, tačiau tokių dalykų niekad negali nuspėti, negali skubinti, negali priversti to įvykti..

Ir visgi, nori nenori, būna ateina laikas kai norisi kažko artimo, kažko, kam galėtum išsipasakoti, kieno šilumos ir palaikymo galėtumei tikėtis kai tau negera, kuo galėtum pats rūpintis, ir kad galėtum dovanoti savo meilę:) Gaila tik kad mūsų gyvenimas neturi valdymo pultelio, kur būtų mygtukas: „surasti idealų žmogų MAN, su kuriuo būčiau laimingiausias pasauly“:) Gražiausi dalykai mūsų gyvenime įvyksta neplanuotai ir netikėtai, tad neskubėkim, ir meilė mus pati suras. Gražios ateinančios savaitės ir malonių netikėtumų 😉

Romantiškai nuotaikai palaikyti: Goo goo dolls – Iris