Gal tu turi instrukciją,

Kaip man dabar užmigt naktim?
Ir kaip nerėkti sapno vidury,
Kai už durų laukia ateitis šviesi?

Atėjus dienai, kaip neabejot,
Ar keistis šiandien, ar geriau rytoj?
Ką mamai pasakyt, kai
Vis dar juokas suima pačioj rimčiausioj vietoj?

Kur rasti vyrui šiuolaikiniam
Baltą žirgą meilei savo?
Ir kur išmokt juo joti?
Gal į darbą pakeliui?
Nes laiko vis mažiau…


Ir kaip visad ši daina man kelia šypseną..kaip visad prieš akis iškyla prisiminimai, gražūs, šviesūs, ir taip šilta širdy pasidaro… Ir taip norisi tiesiog sustoti šią akimirką žavingą, ir gėrėtis… Gėrėtis gyvenimu taip pat, kaip geriesi sniego blizgesiu prieš saulę, taip pat kaip maloniai pašiurpsta oda girdint tau po kojom braškant šaltuko užgultą sniegą.. kaip sulaikai kvapą prisiartinus geidžiamam žmogui, kuris taip karštai kvėpuoja tau į kaklą… Tikrai, kai pagalvoji, gyvenimas labai idomus.. žinoma, oj tikrai nevisada jis nukloja tavo kelią rožėm, bet vien ką reikškia patyrimas, kai atrandi kažką naujo..

Per paskutinį laiką, padariau kelis atradimus 🙂 Aišku, gal čia tik man tai buvo kažkas naujo, o kitas gal seniai jau išradinėja kažką kito:) Pirmiausia pajaučiau bendravimo galią. O taip, bendravimo rimto, kvailo, neapgalvoto, turiningo, ir bendravimo tylint 🙂 Dažnai atrodo kad užtenka su žmogumi pabendrauti kažkurį laiką, ir jau žinai, ar tas žmogus yra „tavo“, kad arba tapsit draugais, pašnekovais, gal kuo daugiau, ar jūsų bendravimas apsistos ties labai dalykiškais pokalbiais ir elgesiu:) Bet manau labai dažnai, net gi labai, pirmasis įspūdis būna neteisingas.. Ir iš tikrųjų nu žiauriai gaila kad taip yra, ir kas tas pirmas įspūdis yra taip giliai įstringantis į atmintį, ir paskui dažnai netgi trukdo žmogų pamatyti kitoje šviesoje, kitokį, geresnį, įdomesnį, patrauklesnį.. Sunku čia ir ką pakeisti, tokie jau mes žmonės esame, bet norėtųsi sau ir visiems palinkėti, neskubėti daryti išvadų, jokiose gyvenimo situacijose.. Kaip sakoma, neskubėk ir būsi pirmas:)

Žiauriai nenoriu pripažint kad senstu:D Nu kaip, šneku dabar tikrai kaip senė:D Bet aš turiu omeny kad nu damn it, nėra jau tas pats kaip buvo viskas mokyklos laikais 😀 Daaa, ane? joa, apgailėtinai turbūt nuskambėjo 😀 Typo, come on Sandra, tik dbr susipratai? 🙂 Šiaip skiriasi viskas ne tik tuo kad gyveni atskirai nuo tėvų, studijuoji o ne mokaisi, kad turi daaug daugiau laisvės.. Šitam gyvenimo tarpsny slypi kur kas daugiau nei neribojama laisvė.. Palaipsniui imi suvokti, kad nebegali į viską žiūrėti pro pirštus, kad iš tavęs žmonės ima tikėtis galbūt net gi daugiau, nei tu įsivaizduoji kad galėtum padaryti… Imi suvokti, kad negali sedėt įsikibus senų idealų, senų prisiminimų, senų svajonių.. Viskas keičiasi o tu stovėsi vietoj? Taip nesidaro. For real, jei bent kiek leisi sau užmigt, tada bus sunku ir prabust paskui… Nebesi mažas vaikas, turi galvot plačiau, įtempčiau, įžvelgt kažką giliau, ir svarbiausia, dažniau padėti rožinius akinius į rožinį stalčiuką, kur jiems labiau tiks būti šiuo metu:)

Ir kartais tikrai, jei tau kažkas sako ne, taip nebus, tai jis ir turi omeny kad taip nebus.. Nes žmonės aplink tave, tai ne mamytė ir ne tėvelis, kurie stengsis sakyti tik tai, ką tu nori girdėti, kad tavęs neįskaudinti… Žmonės būna žiaurūs, atviri, bet pripažinkime, teisingi 🙂 Geriau būti žiauriam ir teisingam , negu saldžiam melagiui.. nes jei jau pradedi viską vyniot i vatą, tai būk geras, daryk taip ir toliau.. Bet visiem be išimties reikia tai suprasti patiems, reikia pakliūti į kokią nemalonią situaciją, kad apgalvotum savo poelgius, ir kaip žadam vis kažkam: Daugiau taip nedarysiu;D pažadėtume sau lygiai taip pat, tik tyliai, bet nuoširdžiai, ir įtikinamai.

O keisčiausias atradimas tai tikriausia buvo paprasčiausiai eilinį kartą mums su Juste šnekant apie visokias meiles, santykius ir taip toliau… Supratau kas mano galvoje padaro vienokį ar kitokį kvailą sprendimą ar poelgį… Perdaug galvoju į ateitį, perdaug galvoju to, ko neturėčiau galvoti… Bet po to atradimo sekė dar vienas, daugiau neskubėsiu niekur ir neskubinsiu nieko, nes žinau jei paskubėsiu ir anksčiau ar vėliau gausis šnipštas, graušiu save dar labiau nei visad, nes šįkart žinau tai, ko nežinojau anksčiau.. Na šitas mano minties vingis turbūt nelabai suprantamas bus, bet negalėjau nieko neužsiminti, juk čia mano dienoraštis, ir gali kažkas būti suprantama tik man vienai;)

O pabaigsiu tuo, nuo ko ir pradėjau:) instrukcija būtų turbūt tokia, slenki per gyvenimą neskubėdamas, bet skubi, tam kad iš jo pasiimtum kuo daugiau:)

Skambant mano mylimiausiai Jurgos dainai, po truputį ruošiuosi miegoti, ramios nakties ir gero poilsio;)


Mano namai ne ten,
Kur pietums duoda melą,
Kur karaliauja tuštuma…
Gera tik ten gyvent,
Kur dar noris pabūti
Ir pasikviesti trumpam tave…