Pagaliau penktadienis! Šita savaitė buvo nenormaliai ilga, o prie tokio įspūdžio aišku labai prisidėjo tai, kad tris dienas kariavau namuose su Gabrieliumi. Savaitgalį manau turėsime gero laiko, planuoju šturmuoti Telšių Humaną (mano tradicija!), pabūti su šeima bei įsikvėpti naujai savaitei. Dar labai norėčiau aplankyti Rietavo turgų ir pasikuisti po sendaikčius, bet nežinau ar bus norinčių įgyvendinti mano šiuos norus (nors dėl to turgaus zyziu jau seniai, nes nesu buvusi o labai noriu aplankyti). Šiandien ir apranga mano pasirinkta tokia, kad būtų patogu tiek būti biure (juodi sportiniai bateliai čia puikus pasirinkimas nes ne taip krenta į akis kad tai sportinė/laisvalaikio avalynė, o ne kokie bateliai), tiek ilgoje kelionėje į žemaitiją.

Šiandien užsuku čia trumpam – papasakoti apie naują DW laikrodį – Classic Petite Ashfield. Juodas, su auksinėmis arba sidabrinėmis detalėmis, juoda metaline apyranke ir mažesniu ciferblatu. Toks pats tik sidabrinis variantas, kuris buvo išleistas kaip pirmasis classic petite linijos narys, man labai „prilipo“ ir jį renkuosi daug dažniau už bet kokį kitą modelį. Manau ne išimtis bus ir šis – kai norėsis kažko tamsaus, klasiško ir dailaus. Standartiškai – turiu jums nuolaidos kodą, kurį galėsite panaudoti tokiam ar kitokiam laikrodžiui ar tiesiog naujai apyrankei su nuolaida įsigyti – 15kurmanoraktai (15 proc. viskam danielwellington.com).

Atsivežu į biurą naują siuntinį iš Asos, ištraukiu raudonus batus ir kolegės akys išsiplečia : „na ir drąsu!“. O ką aš galiu pasakyti – juk dėl to ir pirkau raudonus batus, kad būtų efektinga, o ne kad nepatraukti praeivių dėmesio. Niekada nesu turėjusi raudonų batų (barely there minimalistinės zaros basutės nesiskaito), bet šį kartą taip natūraliai juos nusipirkau lyg būtų buvę juodi, pamačiau, įsidėjau į krepšelį ir įsigijau antrą kartą net nepasvarsčiusi. Matyt teks pamėginti susikurti jau šio sezono topu tapusį, ikonišką nuo galvos iki kojų raudoną įvaizdį (tik prieš tai reikės normaliai apsipirkti, nes praktiškai nieko raudono spintoje neturiu). Jau buvau šiuos batus apsiavusi į vakar vykusį Deichmann renginį, ir nors ten reikėjo fotografuotis su Deichmann batais, visiškai nenorėjau išsiskirti su savo raudonaisiais gražuoliais 🙂 O atrodžiau tą dieną taip – daugiau derinio nuotraukų ir pasakojimas apie patį renginį jau greitai bloge (ir vloge).

 

 

Viktorija kažkada man davė vieną patarimą, prie kurio vis mintyse sugrįžtu ir apsvarstau ar jau esu tam pasiruošusi ar ne. Ji sakė, kad turėčiau paleisti tą „mergautinę“ save ir priimti tai, kad nebesu ta mergina kuria kažkada buvau – dabar esu žmona, mama, esu moteris, ne be mergaičiukė. Turbūt čia taip pat laikas ir pripažinti kad esu ir daug vyresnė nei tada, kai pradėjau šį blogą. Kodėl apie visa tai šneku? O todėl kad dažnai dėliojant kasdienius derinius bijau klasikinių, labiau moteriškų pasirinkimų, nes bijau tiesiog atrodyti daug vyresnė. Aišku, nenoriu ir atrodyti juokingai, bandydama apsirengit kaip penkiolikametė, tai va taip ir stengiuosi balansuoti. Šiandienos gana rimtas derinys – mano mažas žingsnis iš komforto zonos. Bet žvelgti į save tokią iš šono visai gera – turbūt nereikia savęs jokios bijoti, tiesiog reikia stengtis būti geriausia savęs versija, nesvarbu koks amžius ar kaip susiklostęs gyvenimas 🙂

Kaip gera yra turėti žmogų, kuris tave stumtų į priekį ir skatintų nesustoti. Kad ir kaip pompastiškai tai skambėtų, blogo reikalas toks žmogus yra Aliona. Aš esu nuotaikos žmogus – mane dažnai kankina klausimai kam to reikia, kam čia įdomu, tingiu kažką daryti, galbūt nereikia to ar ano, o ji visada mane skatina netinginiauti ir dirbti dirbti dirbti. Visada su ja fotografuojame derinius, ir nesvarbu koks oras – jeigu jau suplanuota, vadinasi bus nufotografuota. Tai štai jums vienos tokios fotosesijos rezultatas – nuotraukos lietuje. Skubu jomis pasidalinti kol dar derinys aktualus, kol dienos metu nuogomis kojomis dar įmanoma išlįsti į lauką (kūno spalvos pėdkelnių nemėgstu, tai geriau jau tada renkuosi kelnes, jeigu prie tam tikro sijono netinka nei juodos nei pilkos pėdkelnės).

Praėjusią savaitę turėjau smagią išvyką į Rygą su Lux Express – oj kaip man tokio pabėgimo reikėjo! Daug nepasakosiu, nes ką tik įkėliau šios dienos vlogą į savo youtube kanalą, todėl pasidalinsiu bloge tik dienos deriniu. Kadangi mus perspėjo, kad į Dinner in the sky reikėtų apsiauti gerai ant kojos besilaikančią avalynę (akivaizdu), tai teko pradėti visą derinį kurti nuo to. Nors šiaip tai ne, labai norėjau apsirengti naują Lindex sijoną ir palaidinę (kurią kelionės pabaigoje sugadinau, pamatysite video), o avalynės pasirinkimo nelabai daug ir turėjau 🙂 Šią vasarą basučių beveik net nenešiojau, esu visiškai addicted įsispiriamiems batams atvirais užkulniais (slides, mules – jeigu ieškosit tokių internete).

Aleliuja laisvadieniui! Šiandien, atrodo, pavyko tiek daug naudingų darbų nuveikti, o dar net ne vėlyvas vakaras. Ir net gi išsimiegojau ! Turbūt pirmą kartą per du metus su trupučiu pavyko pamiegoti iki 09:30, kas atrodo visiškai neįtikėtinai. Dienos lekia nenumaldomai, o aš vis vejuosi, bandydama susitvarkyti su savo chaotišku mąstymu : atrodo kad darbai tik kraunasi kraunasi, dedikuoti jų kažkam nemoku (dažnai tiesiog nepasitikiu, atrodo, kad pati vistiek padarysiu geriau) arba apsiimu padaryti kažką, ką galbūt galėčiau ignoruoti ir gyventi ramiau, bet negaliu, nes man vistiek kažkaip rūpi. Tai va taip ir žongliruoju, vildamasi (ir žiūrėdama/klausydama motyvacinius video stovėdama Vilniaus transporto spūstyse) kad po truputį, su lašeliu kantrybės ir pasiryžimo pavyks pereiti nuo pastovios panikos prie „visko suspėjimo“.

Nepatikėsite, bet vakar gaminau pirmąjį savo gyvenime tinginį. Šį desertą, tokį paprastą ir tokį skanų mėgau nuo vaikystės, kai paragavau jį pirmą kartą, bet kažkodėl niekada nemėginau jo pasidaryti pati. Jis visada buvo tas desertas, kuriuo tik vaišindavausi svečiuose, ir tuo jis bus ypatingas. Kilo mintis jį pagaliau pasigaminti, bet labai norėjau jį padaryti kitaip ypatingą, kažkuo išskirtinį, lyg ragaučiau pirmąjį kartą, ir tai būtent būtų nuosavuose namuose. Įprastai masei sodresnio skonio suteikiau įpylusi šviežios espreso kavos, ir darydama tokį pati tinginį antrą kartą, įpilsiu jos dar daugiau, kad kava būtų ne poskonis, o pagrindinis skonis. Palieku jus su receptu (nors manau, kad jį visos tikrai žinote ir net nėra čia ką pasakoti, bet gal netyčia atsiras tokia kaip aš, kuri tinginį darys pirmą kartą) ir šiandieninės mano kavos pertraukėlės akimirkomis – kaip man patinka fotografuoti, kai vaikas miega! Gražaus sekmadienio!

Kaip pasiilgau printų maišymo! Atrodo, anksčiau daug drąsiau sumesdavau kažką visiškai nesuderinamo (išpirmo žvilgsnio), o pastaruoju metu tiesiog natūraliai rinkausi saugesnes kombinacijas. Štai šovė į galvą suderinti skirtingas spalvas ir skirtingą languotumą ir manau rezultatas gavosi visai netikėtas ir malonus akiai. Paklausite kodėl pavadinau šį įrašą „kažkas naujo kažkas seno“ ? O gi kelnes nučiupau žvėryno Humanoje (mano viena mėgstamiausių Vilniuje). Labai patik jų toks retro vaibas,  geras ilgis ir siluetas ir kaip jos moderniai susižiūrėjo su įsispiriamais batais. Palaidinė iš naujos Lindex kolekcijos, manau dar turėtumėte rasti parduotuvėse 🙂

Po truputį grįžtu į vėžes, atsikratau to pastovaus streso (aš turiu tokį blogą įprotį greitai išsigąsti darbų ir veiklos pertekliaus ir tada jau niekas nebesidaro nes tiesiog sėdžiu ir panikuoju)ir po truputį gaudau naują įkvėpimą. Praėjusį savaitgalį teko aplankyti seniai matytus Telšius, ir žinoma, negalėjau nenubėgti į humaną! Kaip visada pataikiau ant pigiausių kainų (viskas buvo po 30ct) ir grįžau netuščiomis. Apart kelių suknelių naminiam nešiojimui, likau patenkinta dviem radiniais : trumpu švarkeliu ir šia smaragdo (nugesinto tokio) spalvos palaidine.

 

Labukas! Nežinau, kodėl vis norisi taip sveikintis su jumis (ir vloge man rodos per daug kartų taip sakiau:)) Pirmadienį nebuvo įrašo dėl labai paprastos priežasties – dirbančios mamos pareigos smogė man iš peties! Pagrindiniai procesai mano gyvenime – dirbu, gaminu, tvarkausi pažaisdama su Gabrielium, migdau vaiką. Ir nesvarbu kada tas paskutinis darbas besibaigia, ar 22 val ar po 23 – vienodai nebeturiu nei noro nei jėgų niekam kitam. Dabar kaip niekad pradėjau žavėtis mamomis, turinčiomis vieną (ar daugiau!!) vaikų, dirbančiomis ir dar turinčiomis papildomų reguliarių veiklų. O jeigu dar ir sportuoja! oj, tiesiog baltas pavydas. Tikiuosi, kad ir man čia toks šokas tik kol kas, nes dar tik antra savaitė darbe.

Šita poilsio savaitė nuo bloginimo praėjo labai gerai. Jaučiau, kad man reikalinga pertrauka, kad galėčiau persikrauti, ramiai grįžti į darbus ir pergalvoti savo prioritetus. Supratau tik viena – negaliu nuspręsti, ką daryti su blogo rašymu – labai noriu jį rašyti reguliariai, juk tai yra raktas į ištikimą skaitytoją ir pastovų ir gerą tinklapio lankomumą (kas yra svarbu, kai nori su visu tuo kažkur nueiti), bet iš kitos pusės, visiškai nenoriu jaustis sąžinės graužaties, kad nieko nespėju pasidaryti namuose ar darbe, ir dar neturiu paruošusi turinio blogui. Taigi šiuo klausimu sprendimo dar nepriėmiau, kol kas mėginsiu išlaikyti prieš kelis mėnesius sau iškeltą užduotį : pildyti šį blogą tris kartus į savaitę 🙂 Šiandienos papildymas – savaitės vlogas, kuriame matysite paskutinę mano savaitę prieš grįžtant į darbą po dviejų metų pertraukos.